Onytės ir Jonelio kelionė - Škotija

Onytė ir Jonelis aplankė dar vieną šalį- Škotiją

Juos keliauti pasikvietė Sara su savo šeimyna.

 Toli nuo namų.

 Čia ne sapnas, čia realybė....

 Jaunavedžiai anglai džiaugėsi Onutės ir Jonelio viešnage.

 Tolumoje matosi ,,Lobių sala''

 Smėlio pilys ant vandenyno kranto

 Kaliausių yra ne tik Žagarėje

Jonelis ir Saulius lenktyniauja....

Onytė ir Jonelis dėkoja Sarai ir Sauliui už kelionę į Škotiją.

Angelai Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje

    
   Naujojoje Žagarėje medinė bažnyčia buvo pastatyta XVI a. (pirmas paminėjimas 1592-97 m. Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąraše). Nauja – mūrinė pastatyta po 1643 m. (veikiausiai iki 1655 m.) 

   
   Pagal padavimą, Šiaulių ekonomijos dvarų valdytojas Minginas, susipykęs su Senosios Žagarės dvaru ir kunigais, nusprendė Naujojoje Žagarėje pastatyti dar gražesnę bažnyčią, teisindamasis, kad su senąja miesto puse sunku susisiekti dėl potvynių pavasariais ir per dideles liūtis. 

 Bažnyčia buvo statoma Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos lėšomis. Dėl Senosios Žagarės gyventojų pavydo planuotas bažnyčios sienų ir bokšto aukštis nebuvo pasiektas. 

Pasakojama, kad Senosios Žagarės kunigai ir dvasininkai papirko bažnyčios statybos meistrus ir darbų vedėjas, neužbaigęs darbo, išvažiavo. Likę blogesni meistrai taip ir neišpildė numatyto Mingino plano.

 Iki šių dienų išliko senieji varpai: 460 kg. svorio (1614 m. parūpintas klebono) ir 1809 m. atlietas bei padovanotas bažnyčiai, sveriantis 720 kg.

 Pagal 1792 m. generalinės vizitacijos aktą, bažnyčia buvusi mūrinė, dengta lentelėmis, su dešimčia langų ir septyniais altoriais. Šventorius aptvertas akmenų tvora nuo miestelio pusės ir statinių tvora nuo klebonijos.  

 Vidus vienanavis, vientisos erdvės. Lubos medinės, balkinės

Parapinė bažnyčia 1676 m. akte vadinama bazilika.

 

Giesmės – širdies kalba ir tikinčiųjų bendrumo ryšys. Kas gieda, dvigubai meldžiasi.

 Vargonai yra didžiausias ir turtingiausias muzikinių spalvų, dinamikos, garsų skalės požiūriu muzikos instrumentas. 

Interjere: barokiniai altoriai, turinti didelę vertę Kryžiaus kelio paveikslas (italų dailininko darbas), XIX a. Varšuvoje gaminti vitražai.

Tolumoje giesmes gieda Aleksandras Dimitrovas.

Kaziuko mugė

Užgavėnės

Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų.

 Onytė su Joneliu siautulingai, linksmai, per barzdą taukais varvančios Užgavėnės Vilniuje vasario 6 d. , triukšmingai kelė ir visaip kaip šaltą žiemą kuo toliau varė.

Kiekvienas šventės dalyvis atėjęs su kauke turėjo galimybę prisidėti prie Morės sudorojimo.

 O kaukių tai visokių būta.....

 Užgavėnės – bendruomenės šventė. Jos visais laikais būdavo puiki proga ne tik linksmai padūkti ir šmaikščiai pajuokauti, bet ir nepiktai pašiepti kaimo bendruomenės narius, su humoru į viešumą iškelti kasdienybės aktualijas, už ką niekas nepykdavo

 Tad šventėje  netrūko velnių, meškų, giltinių, ožių, daktarų, ubagų, nepažįstamų svetimšalių ir visų kitų nusiteikusių linksmai padūkti persirengėlių.

 Atėjusių laukė gausi, riebi, šilta mugė su blynais ir kitais gardumynais, padūkusios tradicinės linksmybės vaikams ir ne vaikams, koncertai, šokiai ir pokštai.

Užgavėnių simbolis – Morė

  Morės galva išties ispūdinga

Gausi, riebi, šilta mugė

 Morė – šiemet buvo netikėta ir labai skani. Ji  pagaminta iš mugės metu tam specialiai verdamų spurgų. Tad kiekvienas šventės dalyvis atėjęs su kauke turėjo galimybę prisidėti prie Morės sudorojimo... 

Iš viso buvo iškepta 7000 spurgų

Spurgomis susmaigstyta Morė

 O Morės „kraują“ viirto ir visus persirengėlius vaišino „Etno arbata“

 Susirinkę miestelėnai godžiai žiūrėjo į Morę.

 Sutemus prasidėjo Morės valgymo procesas.

Po sočių Užgavėnių Onytė ir Jonelis grįžo namo.