Kaliausių atostogos

 Grupė klaipėdiečių, aplankydami Žagarę, užklydo ir į kaliausių fabrikėlį.

 Išklausę istorijos apie Žagarės vyšnias ir jų saugotojas - kaliauses, noriai ėmė gaminti mažytes baidykles.

 Visi įsijautę smagiai plušėjo.

  Tai tarsi visus apjungianti terapija.

 Po gero darbymečio pasimatė ir rezultatas. 

 Kiekvienas džiaugėsi savo pasigaminta kaliausyte ir lygino su kitais.

 Geras rezultatas!

   Kaliausių manija!

 Moterys ir vyrai negalėjo atsigrožėti savo pagamintais kūriniais.

 Tikra gražuolė!

 Visi fotografavosi ir džiaugėsi.

 Dvi gražuolės!

 Tikra dama!

 Spalvingas ir puikus rezultatas!

Kai visi atsisveikino, kiemas dar ilgai alsavo svečių nuotaika. ;)

Prie jūros!

Nors vasara vėsoka, visvien noris apsilankyti prie jūros. Onytė ir Jonelis važiavo į Latviją, pasiekė jūrą, ir...

...perskaitė informaciniame stende, kad jie yra prie Litorinos jūros. Oho, kaip netikėta! Sužinojo, kad Litorinos jūra – geologinis Baltijos jūros raidos etapas, kuris prasidėjo prieš 7,5 tūkst. m. ir baigėsi maždaug prieš 4 tūkst. metų.

Balto smėlio krantai, malonu pasivaikščioti

 arba patinginiauti švelniame smėlyje, kur pavėsį teikia didžiuliai lapai.

 Krante tarp meldų - senos, atitarnavusios žvejų valties griaučiai

Medis, iš kurių padaryta valtis, visai sudūlėjęs

 Pajūrio miškai - šviesūs. Kvepia pušys, po kojomis mėlynių patalai. Uogos dar neprinokę.

Yra ir paslaptingų vietų, kur svaiginančiai kvepia gailiai.

Grįžtant link jūros, vėjas šiaušia plaukus. Akmuo - atminimas apie tuos, kuriuos pasiėmė jūra.

Kolka - šiauriausias Kuržemės taškas, iškišulys, geografiškai atskiriantis Baltijos jūrą ir Rygos įlanką.

Rygos įlankos pakrantėje daug išvirtusių medžių. Juos čia paliekia specialiai, kad apsaugotų kopas.

 Kad jau kopos taip gerai apsaugotos, kriskim, Onyte, pailsėti ant smėlio tarp pakrantės augalėlių.

 Na ir dar viena foto jūros fone.

Joninių raganos

 Joninių išvakarėse, iki vidurnakčio, moterys turėdavo užbaigti vaistažolių rinkimo sezoną. Žolių rinkimas tą dieną buvo vadinamas kupoliavimu. Buvo manoma, kad vėliau, augalams nužydėjus,  vaistažolės netenka gydomosios galios. Tai buvo siejama ir su raganų burtais, žmonės manė, kad Joninių naktį visus žolynus apeidavusios raganos.

 Tarp Katiliškių ir Bružo yra Ragankalnis.Tai nedidelė kalvelė.

 1691 m. ant jos buvo sudegintos Liucija ir Marijona, apkaltintos, kad yra raganos. Nedidelė grupelė ,,raganėlų'' patraukė link istorinės vietos.

   Einant link sodybos,neapsakomai vešli pieva. Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergaitės keliais būriais eidavo į savo kaimų laukus ir, kartu su kitomis gėlėmis, rinkdavo ramunes.

 Lizdelis rastas prie sodybos buvo tuščias, kaip ir pati sodyba...

Netoliese ganėsi karvė. Buvo manoma, kad po saulėlydžio Joninių naktį kyla pavojus karvėms. Raganos iš karvių gali atimti pieną, kartais ir susargdinti. Tai daugeliu atvejų konkrečios blogavalės kaimėtės „čėrauninkės“. Jos pavojingos, iki nukrenta rasa. Todėl pastebėję Joninių ryte pievoje brydę, kai kurie kaimiečiai sakydavo, kad tai „raganų brydės“, kad „tai blogų žmonių eita“.

 Sodyboje raganaitės aptiko krūvą žabų.Šalia mėtėsi kaukolė...

 Iš kažkur išlindo ranka...Buvo išties nejauku.

 Tada visos nuskrido į pievą parinkti žolių.  

Pievoje buvo jauku ir gera. Gydomąją galią Joninių naktį įgydavo ir jonvabaliai. Juos naktį rinkdavo, užpildavo spiritu ir vėliau tepdavo suskaudusias vietas.

Vėliau, augalams pražydėjus, vaistažolės netenka gydomosios galios. Siejama tai ir su raganų veikla,- nes ,,per Jonines visus žolynus apeina raganos”. Žolynai vasarvidžio metu turi daugiausia jėgos, vaistažolės - gydomųjų savybių.

 Joninių išvakarėse surinktos žolės turinčios ne tik gydomąją, bet ir maginę galią. Devynerių žolių pluoštelį moterys, nekalbėdamos, Joninių išvakarėse, po saulėlydžio mesdavo per galvą ant savo namo stogo, kad namas liktų apsaugotas nuo ligų ir kitų nelaimių, jį aplenktų laumės, raganos.

 Joninių išvakarių diena baigdavosi, ir ateidavo Joninių naktis, blogio ir gėrio kovos naktis, apsivalymo naktis. Ryškiausiai tai atsispindi žmonių pasipriešinime raganių veiklai, magijoje, pasakojimuose apie paparčio žiedą, ateities spėjimuose.

  Kai lietuviai buvo pagonys, laužai degdavę visą Joninių naktį, kad jų šviesa apšviestų laukus, kur visokios piktosios dvasios ir raganos skrajoja, mėgindamos pakenkti gyvuliams, bręstantiems pasėliams. Laužo šviesa baidykles nubaido

Onytės ir Jonelio viešnagė Tukume

Jaukus, gėlynų juosiamas Tukumo miestas yra Latvijoje, Kuržemėje. Jame gyvena apie 20 tūkstančių gyventojų.

Kai kurie Tukumo gyventojai - akmeniniai šuniukai, statistikai jų be abejo neskaičiuoja, bet Joneliui jie mieli.  

Tukumo miesto aikštė seniau vadinosi Turgaus, o dabar Bryvibos, t.y. Laisvės, Šalia jos - šventos Trejybės liuteronų bažnyčia. 

Yra kelrodis, rodantis kokiu atstumu nuo Tukumo yra miestai, su kuriais jis broliaujasi. Tukumo draugė Lietuvoje yra Plungė!

Daug įdomios architektūros. Kai kurie namai nuo metų naštos perlinkę,

Kiti - didingi ir ištaigingi.

 O dar kiti - tiesiog įdomūs. Štai šio namo frontonas papuoštas neįtikėtinais puslankiais, įdomios ir kitos detalės.

 Onytė ir Jonelis yra lėlės, todėl jie lankosi nupieštose kavinėse...

...ir fotografuojasi su tautiniais rūbais vilkinčiomis latvių lėlėmis.

O kodėl Tukumą vadina rožių miestu? Gal todėl, kad skveruose žydi gražiausi rožynai.