Angelai Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje

    
   Naujojoje Žagarėje medinė bažnyčia buvo pastatyta XVI a. (pirmas paminėjimas 1592-97 m. Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąraše). Nauja – mūrinė pastatyta po 1643 m. (veikiausiai iki 1655 m.) 

   
   Pagal padavimą, Šiaulių ekonomijos dvarų valdytojas Minginas, susipykęs su Senosios Žagarės dvaru ir kunigais, nusprendė Naujojoje Žagarėje pastatyti dar gražesnę bažnyčią, teisindamasis, kad su senąja miesto puse sunku susisiekti dėl potvynių pavasariais ir per dideles liūtis. 

 Bažnyčia buvo statoma Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos lėšomis. Dėl Senosios Žagarės gyventojų pavydo planuotas bažnyčios sienų ir bokšto aukštis nebuvo pasiektas. 

Pasakojama, kad Senosios Žagarės kunigai ir dvasininkai papirko bažnyčios statybos meistrus ir darbų vedėjas, neužbaigęs darbo, išvažiavo. Likę blogesni meistrai taip ir neišpildė numatyto Mingino plano.

 Iki šių dienų išliko senieji varpai: 460 kg. svorio (1614 m. parūpintas klebono) ir 1809 m. atlietas bei padovanotas bažnyčiai, sveriantis 720 kg.

 Pagal 1792 m. generalinės vizitacijos aktą, bažnyčia buvusi mūrinė, dengta lentelėmis, su dešimčia langų ir septyniais altoriais. Šventorius aptvertas akmenų tvora nuo miestelio pusės ir statinių tvora nuo klebonijos.  

 Vidus vienanavis, vientisos erdvės. Lubos medinės, balkinės

Parapinė bažnyčia 1676 m. akte vadinama bazilika.

 

Giesmės – širdies kalba ir tikinčiųjų bendrumo ryšys. Kas gieda, dvigubai meldžiasi.

 Vargonai yra didžiausias ir turtingiausias muzikinių spalvų, dinamikos, garsų skalės požiūriu muzikos instrumentas. 

Interjere: barokiniai altoriai, turinti didelę vertę Kryžiaus kelio paveikslas (italų dailininko darbas), XIX a. Varšuvoje gaminti vitražai.

Tolumoje giesmes gieda Aleksandras Dimitrovas.