Žavingais ir žydinčiais Panemuniais

Zyplių dvaro istorijoje - Poniatovskių, Tiškevičių, Bartkovskių vardai, o klestėjimo laikotarpis siejamas su grafo Tomo Potockio laikais, kuris 1891–1901 m. iš pagrindų pertvarkė dvaro sodybą, statė pastatus, projektavo ir gražino parką.  Visus šiuos gražius darbus nuveikė savo iniciatyva, savo pinigais ir baudžiauninkų rankomis. Grafas gyveno su aistra ir užmoju, jei statyti, tai tik rūmus, o jei kortomis lošti, tai ne mažiau kaip iš gyvybės... išpuoselėtus savo dvarus pralošęs per vieną vakarą, paliko šią ašarų pakalnę ir Zyplius Lenino kolūkio kontorai ir griuvimui.
- Onyte ir Joneli, tai ką, negalėjote normaliai gražios dvaro nuotraukos parvežti? Tarp kokių gyvačių čia įsitaisėte?
- Čia dvaro vartai, o pats dvaras šiek tiek matosi fone, už Antano...

Labai gražus Zyplių dvaro parkas užima 21 ha plotą, apaugusį drevėtais medžiais, žydinčiomis pievomis, apraizgytą paslaptingosios gegužinės žvynšakės šaknimis ir romantiškomis istorijomis.

Dvaro takais vaikšto skrybėlėtos ponios ir ponai, ech, pavasarinės jų svajos skaidrumos ir žydėjimo kupinos... Nuotraukoje kairėje Vidas Cikana, žmogus, kurio dėka Zyplių dvaro nenugalabijo laikas, malkų pritrūkę kaimiečiai anei Vilniaus biurokratai.

Zyplių dvare vyksta dailininkų, skulptorių plenerai, festivaliai, koncertai, amatininkų šventės, eksponuojamos varlių kolekcijos ir meno kūriniai.

Jurbarkas, arba Georgenburgas (kaip XIII amžiuje kryžiuočiai rašė savo kronikose). Onytė ir Jonelis stengiasi būti geresniais reporteriais ir į kadrą prigriebia ne tik save, bet ir Jurbarko dvaro pastatą. Kaip sakote, čia ne dvaro rūmai? O kas tada? Oficina, kurioje dabar yra muziejus, išsidabinęs interjerus visai kaip rūmai, ir net gražių ponių ten yra.

Gražiosios ponios vedžioja parko takais ir rūmų menėmis, pasakodamos apie keturias kunigaikščių Vasilčikovų kartas, pasigrodamos gitara dainuoja romansus, siuvinėja. Tikrieji rūmų šeimininkai sėdi raudonam kambary sustingę. Vasilčikovų šeima su visais Jurbarko dvaro lankytojais visada sutinka nusifotografuoti.

O ten, kur buvo pagrindinis rūmų pastatas, kol kas nėra nieko, tik jų kontūrus žymintys akmeniniai pamatai, bet greitai bus KAŽKAS! Atsiras buvusių rūmų kolonos, prie kurių rymant gražu bus žiūrėti į Mituvos vingius.

Kol kas Onytė ir Jonelis darosi selfį prie būsimų kolonų, o ponas iš Druskininkų fotografuoja žydinčią alyvą ir kitą išlikusią Jurbarko dvaro oficiną, kurioje dabar yra Turizmo informacijos centras.

Gelgaudiškio dvaras iš išorės nuteikia klasicizmui, o viduje apstulbina secesijos dekoru. 1900-aisiais į dvarą atitekėjusi Komarienė nepasitenkino vien tik regėdama Geldaudiškių eržilus ir gardžiuodamasi turtus kraunančiais sūriais. Ponia užsiprašė dar ir GROŽIO visuose rūmų kampuose, parke ir pro langus. Ach, kas galėjo patikėti, kad taip gražiai prasidėjęs dvidešimtasis amžius dvarui atneš ne klestėjimą, bet jo menėmis lakstančius specialių poreikių vaikus, gaisrą ir skausmingą irimą. Didžiausia pagarba tiems Gelgaudiškių optimistams, kurie įtikėjo, kad dvarą galimą atkelti ir tai padarė. Taip, Europos pinigai, bet jie nelyja savaime, o tik ateina su atkakliomis bendruomenės pastangomis. Gelgaudiškio dvare mums papasakojama apie moteriškąją ir vyriškąją secesiją, atkreipiamas dėmesys į detales ant sienų, lubų, langinių ir...

... į nuostabiais kokliais papuoštas krosnis. Onytė ir Jonelis nusifotografavo prie koklių moteriškais raštais (kairėje), ir vyriškais raštais (dešinėje)

ir dar pasifotografuoja su vietinėmis gražuolėmis, ir kilmingomis, ir ne. "Atsisėdote šalia baudžiauninkių," - perspėjo Jonelį dvaro ponia, čia toje nuotraukoje dešinėj-apačioj-prie pečiaus, bet Jonelis ir Onytė paprastų žmonių draugijos nesibaido.

Vėliau, kartu su dvaro ponu vaikštant po parką teko sutikti tokių smagių baudžiauninkų, kad super super. Tokių nei velns negriebs, nei pons sutramdys.

Renesanso stiliaus rezidencinė Panemunės pilis, pastatyta ant aukšto Nemuno kranto. Pastatyta 1610 m., tačiau vėliau ne kartą buvo pertvarkyta, įgavo klasicizmo bruožų. Jos savininkams Gelgaudams krovė turtus aplinkiniai miškai, kurie buvo kertami ir plukdomi į Prūsiją. Kažkada pilis turėjo keturis bokštus, viename iš jų buvo įrengta koplyčia ir beveik įrengta observatorija. Bet nebe viskas išliko po 150 apleidimo metų.

Pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.

Panemunės pilyje Onelei ir Jonui teko patirti prabangos - čia yra keturių žvaigžučių viešbutis ir restoranas.

Kai niekas nematė, abudu truputį pasėdėjo ant staliuko restorane.

Panemunės pilyje galima užlipti į bokštą vis pasidairant pro šaudymo angas. Nesvarbu, kad pilis yra rezidencinė, ir jai niekada neteko atsimušinėti nuo priešų strėlių, bet šaudymo angos bokšte įrengtos, o sienos storos kaip tikroje pilyje.

Greta pilies yra senas, jau sulaukėjęs parkas, bet labai gražus su 5 kaskadiniais tvenkiniais. Ant vieno kalnelio - vienuolių saleziečių koplyčia.

Raudonės pilis, kurią miškininkas ir prekybininkas Krišpinas Kirštenšteinas XVI amžiuje pastatė savo šeimai.   Nuo 33,5 metrų aukščio pagrindinio pilies bokšto viršaus atsiveria vaizdas į Nemuną.

štai kaip atrodo iš kitos pusės. Raudonėje gal dar gyvena žmonės, prisimenantys, kaip atsidarydavo šios durys, pro jas žengdavo inteligentiškoji ponia Kasterienė ir eidavo pasivaikščioti alėja link tvenkinio, forma kai kam primenančio Napoleono kepurę, o kai kam - širdį. Dabar pilyje yra mokykla. Kartu su mokytoja Elena Elzbergiene vaikai dar spėjo užrašyti raudoniškių prisiminimų, ir apie tai, kaip iš pilies balkono vaikams saldainius žėrė Antanas Smetona, ir kaip plaukė raudoniškiai garlaiviu į Kauną, kaimiečiai į kelionę pasiėmę lašinių, o ponia Kasterienė - dvi riekeles duonos. Suvyniotas į prancūziškas nosinaites. "Per geri buvo Kasteriai, todėl nusigyveno..." - tokią raudoniškių nuomonę vaikai užrašė kraštotyros ekspedicijose.

Senoviniai vartai į Raudondvario parką. Prie jų budi sargybinis, bet nepiktas.

Raudondvario rūmai - prie Nemuno ir prie Nevėžio. Architektūros ansamblį sudaro XVII amžiaus renesanso pilies rūmai, oficinos, kuriose yra ir gyventojų, ir vaiduoklių, oranžerija, ledainė ir kiti pastatai, o taip pat 300 metų vėliau pastatytos raudonų plytų arklidės, į kurias žirgai buvo įvedami prieš tai nuplovus jų kanopas. Mielieji ponai, užlipus į pilies bokštą šiandien galima pamatyti medžių viršūnes. Užtai sekmadieniais į parką išnešami vazonai su apelsinmedžiais, grafas Keliautojas Tiškevičius apsirengia siuvinėtais oranžino šilko rūbais ir įsitaiso palankine, kurį parko takeliais nešioja valstiečiai, persirengę kinais. Tarp kvepiančių rožių dūsauja, vėduoklėmis slaptus signalus mojuoja meginos, o juos šifruoja rūmų ledainėje įsikūrę radijo izotopus dresuojantys mokslininkai.

Dvaro rūmuose yra nedidelis Juozo Naujalio muziejus, o oranžerijoje - viena bet tikra papūga, palmė ir restoranas.

Tai buvo inforturas "Pažink Panemunius". Už nuostabią kelionę dėkojame Kauno rajono vietos veiklos grupei, patekusiems ir nepatekusiems į kadrą šauniems bendrakeleiviams,  aplankytų dvarų ir pilių turtų saugotojams, istorijos puoselėtojams ir projektų vykdytojams. Ačiū!